Premjeros Vokalinio Meno Tinklui
„Vokalinio meno tinklas“ – kūrybinė komanda, plėtojanti koncertinio pasirodymo žanrą. Įkurta 2017 metais, organizacija inicijavo ir realizavo virš 10 naujų koncertinių programų ir multidisciplininio meno projektų. Taip pat „Vokalinio meno tinklo“ komanda yra daugiau nei dvidešimties kooprodukcijų dalyvis. „Vokalinio meno tinklas“ užsiima garso įrašų leidyba, rūpinasi prodiusuojamų kūrinių nacionaline ir tarptautine sklaida, vykdo socialinius-kultūrinius projektus bei aktyviai vykdo edukacinę veiklą.
Programoje:
Atviro kvietimo rašyti kūrinius laimėtojai:
Augustė Dūdaitė – „Ten…”
Kūrinys “Ten…” yra apie kelionę, nuolatinį judėjimą, paiešką. Tai tarsi vidinis žinojimas, kad reikia kažką surasti. Muzika pulsuoja, juda, įtraukia į save. Taip ir ieškai, kvestionuoji, „užsisuki“ savo minčių ratelyje, o po to galiausiai kažką surandi, o kartais ir nerandi. Kartojami žodžiai – ėjau, sugrįžau, neradau – tai beveik obsesinės mintys, nepailstamas ieškojimas. Marcelijaus Martinaičio eilės man ir padėjo išreikšti tokią būseną. “Ten, kur aš buvau ir nebūsiu” – turbūt vienas artimiausių eilėraščių. Jis labai abstraktus, bet tuo pačiu prasmė aiškiai suprantama. Tad tikiuosi, klausytojai kartu pasiners į šią kelionę ir pajus savitą Ten.
Natas Kunas – „Fragile by nature”
Suskambo pavojaus signalai, tačiau jie buvo atjungti, vienas po kito.
Žmonės atvėrė akis, pamatė, pažino ir tvirtai užsimerkę žengė tolyn.
Niekas nebūtų įsivaizdavęs tokios ilgos ir ramios pasaulio pabaigos.
Karolis Dabulskis – „lys dehors, roses dedans”
Kūrinio idėja kilo vaikščiojant po Šnipiškių mikrorajoną Vilniuje ir galvojant apie kompleksišką šios miesto dalies kultūrinę dabartį. Norėjau įsigilinti į tai, kaip pastatai tampa sparčios ir kone nepastebimos kultūrinės kaitos liudininkais. Pirmiausia šią mintį siejau su tekstu. Jam pasirinkau pasitelkti porą prancūziškų eilučių iš Vladimiro Nabokovo romano „Blyški ugnis“, kuriose nostalgiškas ir galbūt net šiek tiek ritualistinis gėlių įvaizdis dėl rožių, galinčių sužeisti savo spygliais, įgauna trinties ir gali atspindėti daugialypiškumą, kurio įspūdį norėjau sustiprinti pasirašydamas dar kelias eilutes. Jose svarbiausias simbolis – akvedukas, kaip įrankis, kuriuo gali būti ir tiekiamas gyvybę palaikantis vanduo, bet ir „nuplaunama“ tai, kas atrodo nevertinga ar keistina. Galiausiai siekiau „kultūrinių veidų“ keitimąsi užkoduoti ir muzikoje, tyrinėdamas medžiagos kaitą deformavimo bei tirštinimo ar skaidrinimo aspektais – tarsi istoriją pasakojantis balsas vis pasiklystų savo aplinkoje ir kartais pasiektų klausytoją iš esmės, o kartais – tik iš dalies.
Linas Rupšlaukis – „The Talk of Flowers”
Kūrinio inspiracijos šaltiniu tapo keletas pastaruoju metu perskaitytų Jono Meko poetinių tekstų iš eilėraščių knygos „Gėlių kalbėjimas“, kurie sukėlė dviprasmę reakciją. Originalus mus supančio pasaulio stebėtojas, žmogiškosios būties interpretatorius šiuose tekstuose ne klaidžioja po niekieno nelankytas teritorijas, o kalba gamtos vaizdiniais, jos lyrika. Netikėtumas bei nuostaba susipažinus su eilėraščiais paskatino sujungti vieno iš tekstų ištrauką muzikinių garsų melancholija.
Lukas Butkus – „O Sapientia”
O Išmintie,
išėjusi iš Aukščiausiojo burnos,
savo galia siekianti
nuo vieno pasaulio krašto iki kito,
ir meiliai viską tvarkanti:
ateik mus išmokyti išminties kelio.
Šis kūrinys, skirtas vokaliniam kvintetui, yra malda už nepelnytą galią turinčius kvailius, kad šie ja pasinaudotų atitinkamai ir teisingai. Amen.
Milda Venckutė – „Vous etes belles mais vous etes vides”
Grožis yra subjektyvi sąvoka. Jis gali įkvėpti teigiamus jausmus menui, gamtai ir kitoms gyvenimo aplinkybėms. Pasididžiavimas taip pat gali būti teigiamas jausmas, pavyzdžiui, kai žmogus didžiuojasi savo pasiekimais ar asmeniniu tobulėjimu.
Tačiau žavumas ir pasididžiavimas gali tapti blogybe, kai jie tampa prioritetu kitų svarbių vertybių, tokių kaip atlaidumas, empatija ir gerumas, atžvilgiu. Jeigu savo išvaizdos, statuso ar pasiekimų puoselėjimas tampa pagrindiniu tikslu, atsiranda pavojus vystytis egocentrinei ar narcisistinei asmenybei, propaguojančiai žalojančius elgesio modelius, tokius kaip diskriminacija, spaudimas ar išnaudojimas.
Kūrinys „Vous êtes belles mais vous êtes vides“, įkvėptas Antoine de Saint-Exupéry filosofinės alegorinės pasakos „Mažasis Princas“ ir paremtas jo citatomis. Kompozicijoje pabrėžiamos žmogiškosios ydos bei iškeliami vertybių klausimai, o grožio ir pasididžiavimo idealai tapatinami su tuštybe. Ritmiškai, dinamiškai nuolat perstatoma figūracija, kuri sudaryta iš tercijos ir sekundos atraminių intervalų ir papildomos mikrochromatikos, vietomis išgrynina skambesį, kitur jį „išpurvina“ – taip talpindama savyje ir grožį ir tuštybę – kaip pagrindinę kūrinio mintį, leitmotyvą.
Viltė Žakevičiūtė – „Kur gi Tu?”
kodėl kaita mums atrodo vienintelė
juntama būsena
o trapūs ir jautrūs amžinai pasmerkti
žiojėti kažkur tarp neblėstančio
laiko žabangų
ar įmanoma rinktis
ir išeiti į užribį
niekados dabarty
kodėl lėta mums atrodo vienatvė
nekalta nūdiena
o drąsūs ir stiprūs praeities sutverti
kad primintų šiek tiek
apie ateitį
ar įmanoma rinktis
ir įėjus į šulinį laimės
ieškot
begalybės